Gerardas Bajoras (gimė: 1928 m. vasario 29 d. Grubose, Panemunio valsčius – mirė: 1991 m. kovo 18 d. Vilnius) – Lietuvos chemikas, chemijos mokslų daktaras.
Biografija
1947 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1952 m. baigė Vilniaus universitetą (VU). Pašauktas į karinę tarnybą Leningrado karinėje jūrų akademijoje įgijo lakų – dažų inžinieriaus specialybę. 1960–1961 m. stažavosi ir skaitė paskaitas Leuna Mesburgo (VDR) auštojoje chemijos mokykloje. 1962–1965 m. mokėsi Leningrado tarybos technologijos instituto aspirantūroje, apgynė disertaciją „Poliamidų modifikavimas nesočiaisiais aldehidais“, chemijos mokslų kandidatas. 1967–1968 m. stažavosi Tokijo universitete. 1987 m. chemijos mokslų daktaras.
1954 m. TSRS karinio jūrų laivyno inžinierius chemikas Vladivostoke. 1957 m. demobilizuotas, dirbo projektavimo-konstravimo biure Vilniuje. Nuo 1958 m. VU dėstytojas. 1961 m. VU vyr. dėstytojas, 1969 m. docentas, 1990 m. profesorius. 1967–1977 m., 1988–1991 m. Polimerų katedros vedėjas, 1987–1991 m. Chemijos fakulteto dekanas.
1947 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1952 m. – Chemijos fakultetą, tačiau darbo pagal įgytą chemiko organiko specialybę pradėti neteko: buvo pašauktas į karinę tarnybą armijoje. Karinėje jūrų akademijoje Leningrade įgijo lakų-dažų inžinieriaus specializaciją, trejus metus tarnavo karinio jūrų laivyno inžinieriumi chemiku Vladivostoke. Po didelių jo paties pastangų demobilizuotas, 1957 m. grįžo į Vilnių ir, metus padirbėjęs viename iš Vilniaus projektavimo konstravimo biurų, tolesnį savo gyvenimą susiejo su Universitetu: 1957 m. buvo priimtas Bendrosios chemijos ir cheminės technologijos katedros asistentu. 1960/61 m. m. jis dešimt mėnesių dirbo mokslinį darbą Lioina Merzeburgo (Leuna Merseburg, Vokietijos Demokratinė Respublika) Chemijos aukštosios technikos mokyklos Polimerų chemijos ir technologijos institute. Nuo 1961 m. jis – ChTK vyr. dėstytojas, 1962—1965 m. – Leningrado tarybos technologijos instituto lakų ir dažų katedros aspirantas. Grįžęs į katedrą, G. Bajoras 1967 m. buvo išrinktas jos vedėju ir tais pačiais metais išvyko į dešimties mėnesių stažuotę Tokijo universiteto Sintetinės chemijos katedroje, buvo pirmasis Japonijoje dirbęs Lietuvos chemikas. Savajai katedrai G. Bajoras vadovavo 1967-1977 ir 1988-1991 m., nuo 1969 m. – docentas, nuo 1990 m. – profesorius, 1987-1991 m. – fakulteto dekanas, 1978 m. jam suteiktas nusipelniusio dėstytojo vardas.
1965 m. G. Bajoras apgynė kandidato disertaciją „Polimerų modifikavimo nesočiaisiais aldehidais tyrimas“, 1987 m. – doktoratą „Nesočiųjų nitrilų, karboksirūgščių ir jų esterių radikalinė kopolimerizacija kompleksus sudarančiose terpėse“, vadovavo septyniems aspirantams, paskelbė per 170 mokslinių darbų (tarp jų 19 išradimų), apie fakulteto mokslininkų, katedros polimerininkų ir apskritai polimerų chemijos laimėjimus parašė bemaž 30 mokslo populiarinimo straipsnių. Studentams jis skaitė lakų ir dažų chemijos, polimerų sintezės metodų, polimerizacijos reakcijų mechanizmų, pigmentų ir dažų chemijos, polimerinių dangų, lakų-dažų chemijos rinktinių skyrių paskaitų kursus, vadovavo bemaž 90 diplomantų, su bendraautoriais parašė keturis mokomuosius leidinius. Studentams jis stengėsi perduoti ne tik žinias, bet ir savo pedantišką tvarkingumą: net prieš daugelį metų gauti dokumentai ar rašteliai, išsiųstų raštų kopijos buvo kruopščiai surūšiuoti, sudėlioti į reikiamus aplankus ir prireikus per vieną kitą minutę surandami.
Prof. G. Bajoras fakultete išsiskyrė nepaprastu komunikabilumu ir diplomatišku elgesiu. Jis aistringai mėgo mokslines išvykas: net keturis kartus lankėsi Vokietijoje, skaitė paskaitų kursą Kokoloje (Suomija), dalyvavo daugelyje sąjunginių konferencijų ir visur per trumpą laiką sugebėdavo užmegzti draugiškus ryšius, kurie paskui jau nenutrūkdavo. Būdingas pavyzdys: atsiliepimus apie G. Bajoro daktaro disertaciją atsiuntė net keturiolika Tarybų Sąjungos institucijų, o atsiliepimus paprastai organizuodavo geri disertanto draugai arba su juo vienaip ar kitaip bendradarbiaujantys kolegos. Profesorius sugebėdavo ramiai išklausyti pačias prieštaringiausias atėjusių pasitarti ar pasiskųsti bendradarbių nuomones, neretai diametraliai priešingas jo paties pozicijai, paskui jas taktiškai ir subtiliai kartu aptardavo, nesuniekindamas netgi akivaizdžiai neteisaus kolegos. Tokį pat geranoriškumą jautė ir studentai, 1987 m. jam įteikę „padėkos raštą“ už atkaklų jų interesų gynimą. Ne veltui gorbačiovinės „perestroikos“ pradžioje būtent prof. G. Bajoras buvo išrinktas Chemijos Fakulteto dekanu: kolegos žinojo, kad naujomis aplinkybėmis jis geriausiai organizuos fakulteto darbą, nepasimes tarp neretai visiškai prieštaringų iš aukščiau ateinančių reikalavimų.
Mokslinė veikla
Tyrė vandenyje tirpstančių polimerų sintezę, kai kurių monomerų radikalinę polimerizaciją, sintetinių dervų modifikavimą. Paskelbė apie 170 mokslinių darbų, 19 išradimų ir 4 mokymo priemonių bendraautorius.
Gerardas Bajoras - paskaitų ciklas Kokoloje (Suomija)(1990)(English)
Kokola (šv. Karleby) − miestas Suomijoje, prie Botnijos įlankos; vienas didžiausių uostų Suomijoje.
Prof. G. Bajoras fakultete išsiskyrė nepaprastu komunikabilumu ir diplomatišku elgesiu. Jis aistringai mėgo mokslines išvykas: net keturis kartus lankėsi Vokietijoje, skaitė paskaitų kursą Kokoloje (Suomija), dalyvavo daugelyje sąjunginių konferencijų ir visur per trumpą laiką sugebėdavo užmegzti draugiškus ryšius, kurie paskui jau nenutrūkdavo. Būdingas pavyzdys: atsiliepimus apie G. Bajoro daktaro disertaciją atsiuntė net keturiolika Tarybų Sąjungos institucijų, o atsiliepimus paprastai organizuodavo geri disertanto draugai arba su juo vienaip ar kitaip bendradarbiaujantys kolegos. Profesorius sugebėdavo ramiai išklausyti pačias prieštaringiausias atėjusių pasitarti ar pasiskųsti bendradarbių nuomones, neretai diametraliai priešingas jo paties pozicijai, paskui jas taktiškai ir subtiliai kartu aptardavo, nesuniekindamas netgi akivaizdžiai neteisaus kolegos. Tokį pat geranoriškumą jautė ir studentai, 1987 m. jam įteikę „padėkos raštą“ už atkaklų jų interesų gynimą. Ne veltui gorbačiovinės „perestroikos“ pradžioje būtent prof. G. Bajoras buvo išrinktas Chemijos Fakulteto dekanu: kolegos žinojo, kad naujomis aplinkybėmis jis geriausiai organizuos fakulteto darbą, nepasimes tarp neretai visiškai prieštaringų iš aukščiau ateinančių reikalavimų.